Kaip būnasi?

Ko netenkame?

Netektį dažniausiai siejame su artimo žmogaus mirtimi. Tačiau netekčių patiriame ir kitose gyvenimo situacijose: pasibaigus svarbiam santykiui, praradus darbą, atsisveikinant su ilgai puoselėta svajone ar suvokus, kad ateitis, kurią įsivaizdavome, nebeišsipildys. Kiekviena šių patirčių skirtinga, kiekviena gali turėti mums asmeninę reikšmę.

Plačiąja prasme netektį galime suprasti santykio bei ryšio, kurį turėjome su žmogumi, situacija ar savo ateities vizija, pasikeitimą arba praradimą. Netenkame ne vien to, kas buvo mūsų gyvenime, bet ir tam tikro santykio su tuo – to, kaip jį patyrėme, kokią vietą jis užėmė ir kokią reikšmę turėjo. Kuo šis ryšys mums svarbesnis, tuo labiau jo pasikeitimas gali paveikti mūsų kasdienybę ir savęs suvokimą.

Ar yra teisingas būdas gedėti?

Kartais atrodo, kad gedėjimas turi vykti pagal tam tikras taisykles. Tarsi turėtume žinoti, kiek laiko galima liūdėti, kada jau reikėtų grįžti į įprastą gyvenimą ir kaip turėtume elgtis su savo jausmais.

„Puikiai tvarkaisi…“ „Neliūdėk per ilgai…“ „Paleisk…“ Tokios frazės gali skambėti kaip palaikymas, tačiau kartais jos atspindi ir mūsų lūkestį, kad žmogus turėtų gana greitai susitaikyti su netektimi ir vėl gyventi kaip anksčiau. Tačiau iš išorės ne visada matome, ką žmogus išgyvena. Tai, kad jis grįžo į darbą, rūpinasi kasdieniais reikalais ar geba šypsotis, nebūtinai reiškia, kad netektis jam tapo mažiau reikšminga. Lygiai taip pat stiprus liūdesys ar ilgesys savaime nereiškia, kad žmogus nesugeba prisitaikyti.

Gedėjimas yra individualus procesas. Gedėjimą veikia mūsų santykis su tuo, ko netekome, ankstesnės patirtys, aplinkybės ir turimas palaikymas. Todėl nėra vieno visiems tinkamo laiko ar vienos sekos, kuria turėtume išgyventi netektį. Tai nereiškia, kad kiekviena reakcija į netektį žmogui vienodai lengva ar sunki, ar kad pagalbos niekada nereikia. Greičiau tai kvietimas nevertinti savo ar kito žmogaus gedėjimo vien pagal išorinius požymius ir nelyginti jo su savo įsivaizduojamu standartu.

Gedėjimas – tarp prisiminimų ir kasdienybės

Gedint galime svyruoti tarp skirtingų patirčių. Vienu metu norisi grįžti prie prisiminimų, kalbėti apie tai, ko netekome, jausti ilgesį ar liūdesį. Kitu metu dėmesį užima kasdieniai darbai, nauji įsipareigojimai ir būtinybė spręsti praktinius klausimus. Kartais galime pasinerti į prisiminimus, o kartais norėti nuo jų pailsėti. Gali atrodyti, kad vieną dieną mums sekasi gyventi toliau, o kitą netektis vėl tampa labai artima.

Judėjimas tarp dėmesio netekčiai ir prisitaikymo prie pasikeitusio gyvenimo yra natūralus. Į netektį orientuotas išgyvenimas gali apimti ilgesį, prisiminimus ir susidūrimą su netekties skausmu. Į gyvenimo pokyčius orientuotas prisitaikymas – kasdienybės atkūrimą, naujų vaidmenų prisiėmimą, pasikeitusių aplinkybių priėmimą ir mokymąsi gyventi kitaip. Šios kryptys nėra atskiros gedėjimo stadijos. Išgyvenant netektį galime judėti tarp jų.

Ką reiškia paleisti?

Apie paleidimą kalbama dažnai. Tačiau ką turime omenyje sakydami, kad žmogui reikia paleisti? Ar tai reiškia pamiršti? Nustoti ilgėtis? Atsisakyti to, kas buvo svarbu? O gal išmokti gyventi taip, kad prisiminimai nebeužimtų visos kasdienybės?

Paleidimas gali būti suprantamas skirtingai. Tačiau jeigu jį suvokiame kaip būtinybę visiškai atsisveikinti su praeitimi, nustoti jausti ar ištrinti buvusio ryšio reikšmę, galime sau sukurti dar vieną lūkestį, kurio turėtume siekti. Kai kurių netekčių atveju santykis su tuo, ko netekome, nebūtinai išnyksta. Jis keičiasi. Pavyzdžiui, mirus artimam žmogui, ryšys gali išlikti prisiminimuose, vertybėse, įpročiuose ar tame, ką iš jo perėmėme. Santykiui pasibaigus, gali išlikti patirties reikšmė, nors mūsų gyvenimas ir santykis su kitu žmogumi jau yra kitokie.

Todėl man artimesnis požiūris į netektį kaip į pokytį. Netekę kažko svarbaus, pamažu mokomės gyventi pasikeitusioje tikrovėje. Ieškome naujo santykio su tuo, ko netekome, ir kartu su savimi – jau kitokiais nei anksčiau. Tai nereiškia, kad kiekviena netektis būtinai mus pakeičia iš esmės ar kad turime joje atrasti kokią nors pamoką. Greičiau tai pripažinimas, kad pasikeitus aplinkybėms galime iš naujo atrasti, kas mums svarbu, ką norime išsaugoti ir kaip norime gyventi toliau.

Kas gali padėti išbūti su netektimi?

Gedint ne visada reikia ieškoti atsakymų ar skubėti suprasti, ką ši patirtis reiškia. Kartais pirmiausia svarbu pastebėti, ką išgyvename, ir leisti sau būti su tuo, kas šiuo metu yra.

• Leisti sau jausti. Liūdesys, ilgesys, pyktis, kaltė, palengvėjimas gali egzistuoti greta vienas kito. Nebūtina jausti tik to, ko, mūsų manymu, reikalauja situacija.
• Ieškoti žmogaus, su kuriuo galėtume būti. Kartais padeda pokalbis, galimybė išsipasakoti ar būti išklausytam. Užtenka žmogaus, kuris nesistengia skubiai paguosti, patarti ar pakeisti mūsų savijautos, o gali tiesiog pabūti šalia.
• Leisti sau grįžti į kasdienybę. Rūpinimasis savimi, įprasti darbai ir mažos kasdienės veiklos gali padėti palaipsniui prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių. Tai nereiškia, kad netektį pamirštame ar nuvertiname.
• Tyrinėti, kas liko svarbu. Galime savęs paklausti: ką norėčiau išsaugoti iš šio santykio ar patirties? Kas man tebėra svarbu? Su kuo norėčiau atsisveikinti? Kokio santykio su savimi ir savo gyvenimu ieškau dabar?

Jeigu netekties išgyvenimai ilgą laiką labai apsunkina kasdienį gyvenimą arba jaučiame, kad vieniems su jais susitvarkyti pernelyg sunku, pagalbos paieška taip pat gali būti svarbus rūpinimosi savimi žingsnis.

Netektis keičia ne tik tai, kas yra mūsų gyvenime, bet ir tai, kaip suvokiame save. Tai, kas anksčiau atrodė savaime suprantama, gali įgyti kitokią reikšmę. Gali pasikeisti mūsų prioritetai, poreikiai ir tai, kaip įsivaizduojame tolesnį gyvenimą. Gedėjimas nebūtinai reiškia, kad vieną dieną turėsime galutinai paleisti praeitį ir judėti pirmyn nebesižvalgydami atgal. Galbūt svarbiau pamažu atrasti, ką norime išsaugoti, kas mums buvo ir tebėra svarbu, o su kuo norime atsisveikinti.

Įkvėpimo šaltiniai: seminaras su J. Levin „Loss and grieving”, 2026/09.; Modelio apžvalga M. Stroebe , H. Schut, Dual Process Model of Coping with Bereavement, 1999.

Į terapiją dažniausiai ateiname su įvairiais įsitikinimais, lūkesčiais ir tikslais. Galbūt tikimės atsakymų, norime geriau suprasti, kas su mumis vyksta, o gal tiesiog ieškome erdvės, kurioje galėtume atvirai kalbėti apie tai, kas sunku ir rūpi.

Be to, terapijoje susitinkame su savimi per santykį su kitu žmogumi. Čia atsiranda galimybė būti pamatytam, išklausytam ir išgirstam – būti su savo tikraisiais jausmais ir patirtimis. Kito buvimas, suteikia erdvės mūsų išgyvenimams.

Su draugais taip pat galime kalbėtis apie savo sunkumus, sulaukti palaikymo, supratimo. Draugystė be abejonės labai vertinga ir prasminga mūsų gyvenimo dalis. Joje dalijamės vienas kito išgyvenimais ir patirtimis, o terapijoje dėmesio centre esate jūs, jūsų išgyvenimai ir tai, kas jums šiuo metu svarbu. Terapeutas padeda sustoti, atidžiau pažvelgti į savo patirtį ir kartu pažvelgti į tai, kas galbūt iki šiol liko nepastebėta, neįvardinta, galbūt neatliepta.

Kodėl svarbus terapinis santykis?

Manau, kad kiekvieno terapeuto laikysena yra individuali. Ją formuoja ne tik pasirinkta terapinė kryptis, bet ir asmenybė, patirtis bei profesinis kelias. Todėl rinkdamiesi specialistą dažnai bandome įsivaizduoti, koks jis galėtų būti. Ar man tiks? Ar galėsiu pasitikėti? Ieškome užuominų rekomendacijose, nuotraukose, pasisakymuose. Ir tai – svarbi pasirinkimo dalis.

Geštalto terapijoje siekiama kurti erdvę atviram tyrinėjimui, pagarbai ir dialogui. Terapeutas neskuba nuspręsti už jus, ką turėtumėte jausti, suprasti ar keisti. Jis gali klausti, atkreipti dėmesį į tai, kas lieka nepastebėta, pasidalinti savo pastebėjimais ar kartais pasiūlyti patyriminį eksperimentą. Tačiau visa tai daroma atsižvelgiant į konkretų žmogų ir įvertinus tai, kas vyksta terapiniame procese.

Toks santykis gali tapti erdve, kurioje tyrinėjame savo jausmus, poreikius, įprastus elgesio būdus ir santykius su kitais. Kartais būtent šiame susitikime atsiranda galimybė patirti, ką reiškia būti išgirstam, išsakyti savo poreikį ar išbūti su tuo, kas nepatogu. Galbūt pirmą kartą nebandant skubiai rasti atsakymo, o leidžiant pirmiausiai pabūti su tuo, kas vyksta. O kartais galbūt išdrįstant pabandyti pasielgti kitaip.

Kad ir kokiu tikslu vedini ateiname į terapiją, svarbu ir tai, kas gali atsirasti pačiame procese: daugiau laisvės būti savimi, pasitikėti savo patyrimu.

Geriau pažindami savo jausmus, poreikius ir įprastas reakcijas, galime pradėti aiškiau atskirti, ko norime patys, o ko iš mūsų tikisi kiti. Pastebėti, kada elgiamės vedami baimės, įpročio ar noro įtikti, ir atrasti galimybę rinktis kitaip. Galbūt išdrįsti pasakyti „ne“, išsakyti savo poreikius, priimti sprendimą, net jei jis nėra lengvas. Tai galimybė vis labiau pasitikėti savimi ir jausti, kad net sudėtingose situacijose įmanoma ieškoti sau tinkamo atsako.

Kartais norisi tikėti, kad kitas žmogus, o šiais laikais – ir dirbtinis intelektas, žino geriau ir gali pateikti visus atsakymus. Vis dėlto svarbu nepamiršti, kad niekas negali už mus nugyventi mūsų gyvenimo ar priimti visų sprendimų. Manau, terapeuto vaidmuo – kurti santykį, kuriame atsirastų vietos tyrinėti, pastebėti ir išgirsti save. Santykį, kuriame galėtume pamažu labiau pasitikėti savo patyrimu ir atrasti daugiau laisvės rinktis.

Šios mintys atspindi mano asmeninį patyrimą. Jomis dalinuosi remdamasi geštalto psichoterapijos studijomis bei asmenine terapija. Šis tekstas neapima visos psichoterapinio darbo specifikos – jame tik apžvelgiu, kokia man asmeniškai atsiskleidžia terapinio santykio svarba. Manau, kad kiekvienas iš mūsų terapiją patiriame individualiai.